Nepriklausomybės dvidešimtmetis. Šventei pasibaigus, susizgribome, kad užsienio svečių būta ne tiek jau daug, o kai kurių itin triukšmingai kviestų ne tik nesulaikėme, bet ir buvome jų išjuokti…

Egidijus Vareikis, asmeninio albumo nuotr.

Kai kas pasakytų – tuščia jų, juk ne užsienis Lietuvą kuria. Kai kalbame, kad gal ne tokios Lietuvos tikėjomės, dažniausiai pliekiame savus, o ne svetimus.

Savus pliekti lengva. Lengva sakyti, kad blogi buvo vadovai, partijos ar Seimas. Tačiau tai gerokai netiesa. Juk Lietuvą didele gal net didžiausia dalimi sukūrė ne prezidentai ar premjerai, o tarptautinė situacija, ir nuo jos, o ne nuo kokios mitinės brazauskininkų ar landsbergininkų komandos priklausė tai, ką šiandien turime.

Mes tikrai galime įtakoti tarptautinę situaciją, net ir įtakojome ją, kai norėjome. Dabar nebe taip norime, nebe taip įtakojame. Dabar mažiau gerbiame kitas valstybes ir mažiau iš jų tikimės. Esame, neva, savarankiškesni, taigi nereikia mums kitų… Bet tada gal ir kitiems mes nebesvarbūs? Logiška.

Taigi, kodėl manau, kad tarptautinė situacija sukūrė Lietuvą? Ogi todėl, kad Lietuva šiandien yra verta to pasaulio, kokį pasirinko.

Pirma. Lietuvos nepriklausomybės ir jos pradžia buvo siejama su Šaltojo karo pabaiga, kuri turėjo išsilieti į demokratijos, rinkos ekonomikos įsigalėjimą. Iš esmės ji buvo orientuota į vadinamąją istorijos pabaigą. Natūralu, kad mums tai siejosi su mūsų integracija į vadinamąjį laisvąjį pasaulį, į Vakarus. Galime drąsiai pripažinti, kad nesiorientavome į tai, kad kils civilizacijų konflikto grėsmė, kad Rusijos imperializmas atgims jau po Jelcino pasitraukimo, kad savo karius ruošime ne Lietuvos teritoriniam grynumui, o siūsime į Afganistaną. Lietuva prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos, tačiau tai, kas vysta dabar tikrai ne Lietuvos nuopelnas… tiesa sakant ir ne Lietuvos noras, bet realija, su kuria reikia taikytis. Sutikome su Vakarų pasauliu tokiu, koks jis yra, taigi su visomis jo klaidomis ir ligomis.

Kiti pasirinkimai vargu ar buvo geresni. Juk nenorėjome tokio civilizacijų ar religijų konfliktėlio kaip Balkanuose, ar permanentinio karo su kaimynais, kaip Kaukaze. Nenorėjome nei Afrikos nei Lotynų Amerikos patirties. Ten visur ligos žymiai rimtesnės. Tad Vakarų pasirinkimas buvo geriausias iš galimų, o jo ligos bent jau šiandien atrodo pačios švelniausios. Tikėtis, kad nesirgsime, kuo serga visi – vaikiškas naivumas.

Antra. Lietuva svajojo stoti į tokį NATO, kokį prisimena iš Šaltojo karo laikus. Tai turėjo būti vadinamojo penktojo straipsnio NATO, pasiruošęs nepasitikėti nei Rusija, nei kokia nors Kinija, NATO, turintis aiškų supratimą, gan savo idėjas reikia ginti kiekvieną dieną ir nesvarbu – priešo prezidentas verkia ar šypsosi.

Įstojome į kitokį NATO, įstojome į NATO, kuris pernelyg dažnai šypsosi, įstojome vaidindami, kad Rusija ne priešas, o mes labai norime su ja draugauti. Kai kas ir toliau sau vaidina. Bet taip jau yra, ne mes pakeitėme NATO, jis pasikeitė. Alternatyva – patikėti gynybą Rusijai. Žinome, ką tai galėtų reikšti. Galime bandyti pakeisti NATO, nors iki šiol nebandėme. Gal išeis? Bet nepamirškime, kad nieko geriau už dabartinį “negerą” NATO pasaulis nesugalvojo. Yra vis dar norinčių būti jo priešais ar kokias Moldovos tipo neutraliais… Prasta alternatyva. Niekas kitas nesugalvojo geriau, nebent aš ką praleidau?

Trečia. Europos integracija irgi pasikeitė. Pradėdami savo kelią į Europos sąjungą, matėme ją visų pirma kaip vertybių Europą, šiandien daug kam atrodo, kad tai daugiau verslo Europa. Iš vėl gi – ne mes ją tokią sukūrėme, o šiandienė Lietuva yra tos Europos produktas, o ne atvirkščiai. Iš savo pusės turiu pasakyti, kad reikia tik džiaugtis tuo ką turime, nes turime labai gerai. Jei kas išvardintų pokomunistinės šalis, pasiekusias daugiau be Europos Sąjungos, nustebčiau, nes tokių nėra. Jei kas žino pokomunistinės šalis, pralenkusias mus kelyje į ES, irgi nustebčiau.

Ketvirta. Kaltinantiems mus per mažais ekonomikos laimėjimais, tektų priminti , kad ne Lietuva sugalvojo Rusijos krizę, ne Lietuva sukėlė ir globalią recesiją (viena jos, beje ir nepabaigs, kad ir kaip norėtų). Vadinasi ir šioje situacijoje, kiek benorėtume kritikuoti vidaus politiką, esame tarptautinių politinių procesų rezultatas. Stabilizacija būtų atėjusi ir be Ilgojo Stabilizatoriaus, o ekonominis augimas ir be “žiauriųjų akcijų”…

Kalbant bendriau – didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad pavyko išsibrauti iš buvusios SSSR respublikų sąrašo ir įsitvirtinti pasaulyje Vidurio Europos valstybės statusu. Niekas čia mūsų nei itin pralenkė, niekas ir itin neatsiliko. Šiandien galima drąsiai sakyti, kad nuo Talino iki Budapešto gyvenimas beveik toks pats – kokie ten genijai ar kvailiai bebūtų valdžioje.

O moralas pabaigai visai aiškus – užsienio politika ne tokia jau nesvarbi, kaip norime sau įteigti, bandydami taupyti pinigus sąskaita to, kas iš esmės Lietuvą ir kuria.

Viena iš didelių klaidų būtų padaryta, jei atsisakytume savęs, kaip tarptautinės politikos subjekto ir liktume tik objektu, jei manytume, kad ją galima tik vartoti, o ne kurti, jei manytume, kad nereikia investicijų į diplomatiją ir lietuviškas politikos iniciatyvas. Šioje vietoje reikia pasakyti, kad ateitis priklauso nuo sprendimų ne tik valdžioje, bet ir mūsų širdyse.

Kovoti tarptautinėje arenoje, beje, kur kas svarbiau nei žiūrėti, kas nutiks. Prieš dvidešimt metų negailėjome savęs pašvęsti kovai tarptautinėje erdvėje. Ir buvome tokie laimingi. Nereikėjo spėlioti atvažiuos ar neatvažiuos, vertina mus ar nevertina. Ir be keisto vizitų testavimo buvo aišku, kas ko vertas.

Egidijaus Vareikio blog‘as