Šampano ir kitų prancūziškų produktų pardavimai Taline, Tbilisyje ir aplinkinėse vietovėse netrukus gali sumažėti. Prancūzijos ketinimai parduoti Rusijai iki keturių „Mistral“ klasės karinių laivų, kurių kiekvieno kaina gali siekti iki 750 milijonų JAV dolerių (beveik 2 milijardų litų), sėja baimę ir nepasitikėjimą. Sandėris, kuriam iš esmės jau pritarė Prancūzija, gali būti formalizuotas per ateinantį mėnesį vyksiantį Dmitrijaus Medvedevo vizitą į Paryžių. Laivai būtų pradėti eksploatuoti 2015 metais.

"Mistral" klasės laivas, Prancūzijos gynybos ministerijos nuotr.

Toks sandėris atspindi didėjančias Rusijos karines ambicijas ir jos karinės pramonės „supuvimą“. „Mistral“ yra galingas 199 metrų ilgio laivas, galintis gabenti tankus ir sraigtasparnius bei suteikiantis galimybę atlikti sudėtingus išsilaipinimus. Taline veikiančio „think tank‘o“ „Tarptautinis saugumo studijų centras“ atstovas Kaarelis Kaasas teigia, kad tokio tipo laivų įsigijimas „perskirstytų galios balansą“ Rusijos kaimynystėje.

Vienas iš regionų, kuriems tai turėtų įtakos, yra Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – labiausiai pažeidžiamos NATO valstybės, kurios iki šiol laukia konkrečių planų, kaip Aljansas jas gintų galimos krizės atveju. Kitas regionas – Juodoji jūra. „Mistral“ galėtų būti panaudoti bet kokiame konflikte Kryme, kur Rusija iki 2017-ųjų turės karinio laivyno bazę. Rusijos karinio jūrų laivyno vadas admirolas Vladimiras Vysotsky‘is yra pareiškęs, kad jei Rusija būtų turėjusi tokių laivų 2008-aisais, karas prieš Gruziją būtų laimėtas per 40 minučių, vietoje 26 valandų.

Tačiau, jei Rusija norėtų dar kartą atakuoti Gruziją, ji gali tai padaryti ir be „Mistral“. Jei Rusija norėtų panaudoti naujuosius laivus, turėtų įsigyti ar pastatyti flotilę lydinčių laivų bei sukurti pažangių (ir brangių) karinių ir elektroninių sistemų. Tačiau, netgi tokiu atveju, Rusijos laivynas neatitiktų NATO standartų. Reikėtų prisiminti Prancūzijos pagalbą Didžiajai Britanijai Falklando konflikto metu, kuomet 1982 metais argentiniečiai naudojo prancūzų gamybos „Exocet“ raketas. Todėl galima numanyti, kokie efektyvūs būtų „Mistral“ bet kokiame kare, kuriam nepritaria Prancūzija.

Apie sandėrį pirmą kartą pradėta kalbėti praeitų metų lapkritį, kai Vladimiras Putinas lankėsi Prancūzijoje. Susirūpinimą viešai pareiškė Gruzija ir kai kurie Baltijos šalių pareigūnai. JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas šią savaitę „visapusiškai apsikeitė nuomonėmis“ (pavyzdžiui, nesutarimais) su savo kolega iš Prancūzijos Herve Morinu, tačiau tai gali būti tik trumpalaikis pokytis gerinant santykius tarp Prancūzijos ir JAV. Pentagonas planuoja dar šiais metais surengti pratybas Baltijos šalyse. Šis sandėris gali jas paspartinti.

Kai kurie kritikai labiau pergyvena dėl politinio nei karinio balanso. Kai kurie „Mistral“ sandėrį prilygina „NordStream“ projektui – prieštaringai vertinamam Rusijos-Vokietijos dujotiekiui. Nutiesus dujotiekį Baltijos jūros dugnu, tai sukeltų tiekimo problemų Rytų Europos šalims, tačiau tikroji svarba yra tai, kad Rusija įgytų įrankį įtakoti Europos Valstybes.

Saint-Nazaire laivų statykla, kur statomi „Mistral“ klasės laivai išgyvena sunkius laikus. Per pastaruosius trejus metus buvo gautas tik vienas užsakymas iš Prancūzijos karinio laivyno, planuojama atleisti 350 darbuotojų.

Rusija negali būti suvokiama kaip NATO sąjungininkas ir priešas tuo pačiu metu, šią savaitę pareiškė Nicolas Sarkozy. Tačiau būtent taip save suvokia Rusija. Naujojoje karinėje doktrinoje NATO ir jo plėtra yra laikoma didžiausia grėsme Rusijai. Posovietinės valstybės suvokia, kad protestavimas prieš jau įvykusį sandėrį tik privers jas atrodyti silpnomis ir paranojiškomis. Vis dėlto, šis sandėris joms nepatinka.

Parengta pagal 2010-02-11 The Economist publikaciją.

Gintautas Rėklys, nato.lt